bekalbis

bekal̃bis, -ė smob., adj. (2) 1. nebylys: Matai, žmogus bekal̃bis, ir dar kalbini! Al. Mūs vienas vaikas bekal̃bis KzR. 2. Šts kas nekalbus: Juodžiūnas tikrai buvo bekalbis Vaižg. Anie visi tokie bekal̃biai – žodį nors su kibekliu trauk Brs. ║ tylus, nekalbantis: Prie didvyrio kapo stovėjo draugai – bekalbiai ir rūstūs visi S.Nėr.